2026-ieji statybų sektoriuje yra darbų gausos ir klausimų dėl gebėjimo juos įgyvendinti metai

Tadas Grincevičius, „Naresta“ vadovas

Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, kuo įpusėję 2026-ieji skiriasi nuo pastarųjų kelerių metų, sakyčiau taip: šiuo metu didžiausias statybų sektoriaus iššūkis yra vis ilgėjantis ir sunkiai prognozuojamas laikotarpis iki projektų starto. Kuo ilgiau jie užstringa tarp pasirengimo ir statybų pradžios, tuo rangovams sudėtingiau užtikrinti stabilų pajėgumų užimtumą ir efektyvų veiklos planavimą.

Projektų yra ir, panašu, nemažės: Lietuvoje pirmąjį šių metų pusmetį jaučiame viešųjų projektų įtaką rinkai, tačiau aktyviai veikia ir privatūs žaidėjai. „Euroconstruct“ prognozavo, kad Europos statybų rinka 2026 metais augs apie 2,4 proc. Lietuvos augimo tempas turėtų būti dar spartesnis ir šiemet siekti apie 4 proc. Jau dabar matome, kad šios prognozės pildosi.

Tačiau svarbiausias klausimas mums ir kolegoms yra, kas visus šiuos projektus įgyvendins. Per pastaruosius penkerius metus statybų sektorius išmoko gyventi su infliacija, tiekimo grandinių sutrikimais, energijos kainų šuoliais ir geopolitiniu neapibrėžtumu. Dabar mokomės veikti dar vienoje naujoje realybėje: darbų daugėja greičiau, nei auga sektoriaus galimybės juos įgyvendinti.

Viešieji užsakymai tapo reikšmingu rinkos varikliu

Kaip ir prognozavau, statybų rinkos kryptį vis labiau lemia valstybės investicijos. Visoje Europoje augimą kuria infrastruktūros, energetikos ir kiti viešieji projektai. Jie tampa vienu iš dominuojančių darbo krūvio šaltinių rangovams.

Jaučiame, kad kai kuriuose konkursuose konkurencija yra sumažėjusi. Tai – aiški indikacija, kad rangovai – užsiėmę, turimi resursai – įdarbinti. Matysime, kur ilguoju periodu mus nuves ši tendencija, kol kas verslui ji suteikia lūkestį, kad ir agresyviausi konkurentai ims racionaliau elgtis konkursuose.

Reikia pasakyti ir tai, kad po kelių sudėtingų metų rangovai daug geriau supranta rizikų kainą. Vis mažiau bendrovių yra pasirengusios dalyvauti konkursuose vien tam, kad laimėtų darbą. Daugiau dėmesio skiriama projekto įgyvendinamumui, terminams, sutarties sąlygoms ir realioms rizikoms. Ilgalaikėje perspektyvoje tai yra sveikas procesas.

Daugiau projektų dar nereiškia didesnio pelningumo

Tai tema, apie kurią kalbame per mažai. Rinka atsigauna, projektų daugėja, tačiau tai savaime nereiškia didesnio pelno.

Darbo sąnaudos reikšmingai auga kasmet, finansavimas išlieka brangesnis nei prieš pandemiją, projektai tampa vis sudėtingesni, klientai – reiklesni. Tuo tarpu itin aršios sektoriaus konkurencijos sukurtos kainų lubos neleidžia statybos darbams brangti tokiu pat tempu, kokiu brangsta viskas aplink. Todėl svarbiausias klausimas mums yra ne kaip gauti daugiau darbų, o kaip juos atlikti efektyviau. Manau, kad būtent čia slypės didžiausias skirtumas tarp rinkos lyderių ir visų kitų artimiausiais metais.

Indeksacija gali tapti būtina visose sutartyse

Pastarieji penkeri metai statybų sektoriui buvo gera pamoka ir apie tai, kaip greitai gali keistis aplinkybės. Visi išgyventi ekonominiai ir geopolitiniai šokai parodė, kad ilgalaikiuose projektuose neįmanoma tiksliai numatyti visų sąnaudų pokyčių, o jei visas šias rizikas įkainoji, konkurso laimėti negali

Viešuosiuose projektuose indeksacija jau yra normali praktika, nors pastaruoju metu pasigirsta išminčių, sakančių, kad indeksacija nebereikalinga. Tuo tarpu, kalbant apie privačias investicijas, vis akivaizdesnis diskusijos objektas tampa tai, kaip projekte paskirstomos rizikos.

Indeksavimo mechanizmai leidžia užsakovui ir rangovui sąžiningiau pasidalyti riziką ir mažina tikimybę, kad dėl nuo niekieno nepriklausančių aplinkybių projektas taps nuostolingas išimtinai vienai pusei. Klientai privalo suprasti, kad indeksacija nėra įrankis papildomai uždirbti, tai yra priemonė leidžianti rangovui pasiūlyti geresnę kainą, o eigoje nebijoti, kad objektyviai padidėjusios sąnaudos bus bent sutarta suma padengtos.

Ilgainiui visa rinka privalo judėti šia kryptimi. Jei visa rizika yra perkeliama vienai sutarties pusei, anksčiau ar vėliau ji sugrįžta per terminų vėlavimus, ginčus, papildomus kaštus ar kokybės kompromisus.

Būstas brangsta kur kas sparčiau, nei statybos darbai

2025 metais būsto kainos Lietuvoje augo 10,8 proc. ir buvo tarp sparčiausiai augusių Europos Sąjungoje, nors didžiausi statybos sąnaudų šuoliai jau buvo likę praeityje. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2026 m. gegužę statybos sąnaudų kainos Lietuvoje buvo 3,2 proc. didesnės nei prieš metus.

Per dažnai girdžiu teiginį, kad būstas brangsta dėl statybų. Mano vertinimu, didesnę reikšmę turi ne statybos procesas, o pasiūlos ir paklausos santykis. Kai projektų vystymas užtrunka, kai naujų būstų pasiūla nespėja paskui paklausą, kainos auga net ir tuo metu, kai statybų kaštai stabilizuojasi.

Didžiausia problema išlieka net ne darbuotojų, o kompetencijos trūkumas

Konkurencija dėl geriausių profesionalų nemažėja. Rasti ir nusamdyti patyrusį projektų vadovą ar inžinierių gali trukti mėnesius. Trumpalaikiai nerealistiško užmokesčio pažadai, kuriais profesionalus bando vilioti dalis rinkos įmonių, irgi veikia vis prasčiau.

Lietuvos bei Europos darbo rinkos duomenys ir toliau sistemingai rodo, kad statybų sektorius susiduria su viena iš didžiausių specialistų stygiaus krizių visame žemyne. Trūksta inžinierių, projektuotojų, darbų vadovų ir kitų aukštos kvalifikacijos specialistų. Tuo pat metu vis labiau trūksta ir darbininkų. Tai problema, kurios neišspręs nei vieneri metai, nei vienas politinis sprendimas. Ji tik gilės ir dirbtinis intelektas gero statybininko ar inžinieriaus nepakeis.

Mes sprendimus bandome kurti dviem kryptimis: užtikrindami, kad „Naresta“ komanda būtų stabili ir visi joje dirbantys žmonės jaustųsi patenkinti bei laimingi, bei skatindami jaunus žmones ir vėl susidomėti statybų inžinerija kaip profesija. Pavasarį kartu su profesinėms asociacijomis ėmėmės iniciatyvos vienyti rinką, visiems kartu važiuoti į mokyklas, kalbėtis su moksleiviais – aplankėme beveik 100 mokyklų, matėme, kad tema – aktuali, tad darbą su jaunais žmonėmis labai svarbu tęsti ir toliau.

Vienas iš atsakymų – migracijos politika

Kalbant apie darbuotojų trūkumą, jau yra akivaizdu: vien vietinės darbo rinkos resursų statybų sektoriui nebepakanka.

Demografinės tendencijos aiškios ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Darbo rinką papildančių žmonių skaičius mažėja, o projektų sudėtingumas ir kvalifikacijos reikalavimai auga.

Todėl Lietuvos migracijos politika tapo vienu iš mums labai aktualių klausimų.

Mano vertinimu, diskusija neturėtų apsiriboti vien leidimų dirbti išdavimu. Ne mažiau svarbu tai, kaip greitai žmogus gali integruotis į darbo rinką, išmokti kalbą, suprasti saugos reikalavimus ir tapti pilnaverčiu komandos nariu. Kokybiškiems projektams pastatyti reikia vieningos, kartu dirbti mokančios komandos.

Esame pasirengę prisiimti dalį šios atsakomybės, investuoti į darbuotojų ugdymą. Todėl matyčiau prasmę ir didesniame darbdavių įsitraukime finansuojant kalbos ar profesinius mokymus.