„Naresta“ įkūrėjas: pagal konkrečius metus verta rinktis ne tik vyną, bet ir namus

Šiemet švenčiame veiklos 30-metį. Šalia partnerių sveikinimų, dovanų ir vakarėlių, tai – puiki proga įvertinti, kokį kelią statybos rinka nuėjo per šiuolaikinės valstybės formavimosi laikotarpį. Nemažai apie tai galvojau, aptarėme šią temą su kolegomis ir tapo akivaizdu: ne visada tiesiai stiebėmės į dangų – būta ir klaidų, kurios suteikė vertingų pamokų.

Pokyčius suskirsčiau į 3 kategorijas – po vieną kiekvienam mūsų veiklos dešimtmečiui.

Supratome reputacijos reikšmę

Pradėkime nuo to, kad žodis „reputacija“ prieš 30 metų mažai kam buvo daugiau nei teorinis. Nepabijosiu pasakyti, kad tais laikais visos statybos Lietuvoje skendėjo giliame šešėlyje. Nors šiandien savo bendruomenėje vis dar aktyviai diskutuojame apie slepiamų mokesčių problemą, deja, neskaidrių atvejų vis dar pasitaiko. Šiandien šešėlyje vis dar dirba pavieniai statybininkai, gal jo pasitaiko ir mažesnėse bendrovėse, bet didžiąja dalimi rinka yra išskaidrinta. Kaip bendruomenė, ir toliau turime kur tobulėti, bet džiaugiuosi, kad jubiliejus suteikė progą įvertinti jau turimus pasiekimus.

Atsakymas, kaip tai pavyko, slypi mano jau minėtame žodyje – „reputacija“. Tiek užsakovai, tiek ir patys statytojai, keičiantis visuomenei ir jos taisyklėms, pajuto pasitikėjimo bei gero vardo vertę, todėl ėmė vieni kitiems ir patys sau kelti skaidrumo reikalavimus. Ši savikontrolė akivaizdžiai veikia.

Tačiau reputacija apima ne tik finansinį veiklos aspektą. Iki šiol vis dar tenka susidurti su prieš porą dešimtmečių vyravusiu požiūriu, kad statybininkas – tai girtuoklis, melagis. Tenka pripažinti, kad Nepriklausomybės pradžioje blogų įpročių ir žemos darbo kultūros mūsų šalyje tikrai netrūko. Nors iki šiol puikiai prisimenu ir tai, kiek garbingų, darbščių ir talentingų žmonių jau tuo metu dirbo statybose. Kai būrėme pirmąją nedidelę „Naresta“ komandą, be didelio vargo atradome tų pačių vertybių vienijamus kolegas. Žiūrint atgal, 90-ieji gali atrodyti kaip įtempto siužeto filmas apie laukinius Vakarus, bet tai – tik labai supaprastinta kur kas sudėtingesnės ir spalvingesnės tų laikų realybės, talpinusios tiek gera, tiek bloga, iliuzija.

Šiandien statybininkų, kaip darbščių, sąžiningų, žodžio besilaikančių įvaizdį kuria ir gina bene visos didžiosios statybų bendrovės. Matau, kad pamažu mums tai pavyksta: keičiasi užsakovų ir visuomenės požiūris, profesija susigrąžina prarastą gerą vardą. Bet darbo šioje temoje – dar daug.

Išmokome statyti ne tik gražiai

Nežinantiems gali pasirodyti, kad, ištrūkus iš okupacijos, mūsų architektų galvose dar kurį laiką vyravo Rytų padiktuotos mados ir tendencijos. Bet tai – netiesa. Po 1990-ųjų stebėtinai greitai Lietuvos profesionalai ėmė vykti į tarptautines architektūros parodas Miunchene, Berlyne, pažindinosi su naujausiais tarptautiniais sprendiniais ir juos vežė čia, į Lietuvą. Statyti gražiai ir įdomiai norėjome iš karto.

Didysis pokytis įvyko tada, kai supratome, kad grožio – nepakanka. Kadaise buvo juokaujama, kad, nusipirkęs namą, statytą 1990 – 1995 metais, gausi skylėtą ir vos stovinčią griuveną. Tame – daug tiesos: iki 2000-ųjų nebuvo jokios kokybės kontrolės, techninės priežiūros. Todėl statoma buvo labiausiai galvojant apie didybę, grožį, o ne kokybę ir funkcionalumą.

Lūžis įvyko, kai žengėme į XXI-ąjį amžių. Tuomet architektai ir NT plėtros bendrovės pamažu ėmė galvoti apie komfortą: kaip statyti taip, kad namai būtų šilti ir patogūs, o jų eksploatacija – efektyvi. Šis laikotarpis kaip tik sutapo su pirmaisiais rimtesniais „Naresta“ žingsniais naujų, didesnių projektų statybose. Mums pasisekė, kad jau nuo pradžių galėjome kurti kokybiškas inžinerines sistemas, naudoti pažangias statybų technologijas, todėl iki šiol galime didžiuotis savo šio laikotarpio statiniais.

Tikriausiai daug kas prisimena pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio „pilis“: tris ar daugiau aukštų turinčius, įspūdingai didelius individualius namus. Tais laikais jų savininkams atrodė, kad kuo didesnis namas – tuo geriau. Šis įsitikinimas taip pat griuvo apie 2000-uosius: kuklumo bei racionalumo mus mokė ir užsienio pavyzdžiai, ir elementari matematika. Brango energijos ištekliai, kilo statybų kainos, o iš Skandinavijos vienas po kito plaukė racionalaus projektavimo ir planavimo pavyzdžiai, tad tapo akivaizdu: erdves reikia planuoti pagal realius poreikius.

Su komanda aptarėme ir šiek tiek provokuojantį klausimą: jei namą dabar reikėtų pasirinkti tik pagal statybos metus, kuriuos pasirinkčiau? Atsakymą radau gana greitai – pasitikėčiau statyba nuo 2010-ųjų metų. Krizė visą mūsų rinką tikrai daug ko išmokė. Plika akimi pastebimas po jos įvykęs NT plėtros bendrovių požiūrio pokytis: tapo aišku, kad statyti žemiausia kaina, nekreipiant dėmesio į kokybę nebegalime. Parduoti nekokybiško produkto tiesiog nebepavyks – visuomenės požiūris į statybas pasikeitė.

Naujus kokybės standartus brėžė ir į rinką tais metais atėję nauji žaidėjai: jie statė galvodami apie eksploataciją, būsimą gyventoją ir jo komfortą, investavo į aplinkos infrastruktūrą. Žaidimo taisyklės pasikeitė ir nuo to laiko statybų rinka niekada nebesidairė atgal – ėmėme sparčiai kopti į viršų kokybės laipteliais. Akivaizdu, kad dėl to laimime visi.

Keitėsi ne tik statybų kokybė, bet ir jų procesas: šiandien statome bene dvigubai greičiau. Pavyzdžiui, jei prieš porą dešimtmečių namą pastatyti trukdavo metus, dabar tokį pat turėsime per 6-7 mėnesius.

Kyla nauji iššūkiai

Tiesa, svarbu pripažinti, kad, nors statybų verslas niekada nebuvo lengvas ir paprastas dėl jame egzistuojančių didelių rizikų, šiandien turime iššūkių, apie kuriuos prieš tris dešimtmečius nebūtume pagalvoję.

Statybos, ypač – tos sritys, kuriose – daugiau sunkaus fizinio darbo, vis mažiau vilioja jaunus žmones. Tai jau dabar yra didelis rinkos rūpestis ir akivaizdu, kad ateityje jis tik augs. Tokios profesijos, kaip mūrininkai ar betonuotojai, kurių rankose – pagrindiniai konstruktyvo darbai, bus svarbios tol, kol statysime  pastatus, o dirbti jose dėl daugybės paprastesnių alternatyvų renkasi vis mažiau jaunų žmonių. Jų pritraukimas kasmet tampa vis garsiau girdima rinkos diskusijų tema ir kol kas ilgalaikių sprendimų turime nepakankamai.

Dar vienas svarbus aspektas, jau artimiausiu metu priversiantis statybų bendruomenę permąstyti savo veiklą, yra išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų skaičiavimas, kurio deklaravimas nuo kitų metų taps privalomas. Tai – teigiamas pokytis. Mes matuoti ėmėme savo noru iš anksto, jau galiu drąsiai pasakyti, kad itin daug procesų, sprendinių ir logistinių grandinių mūsų rinkoje bus priverstos keistis.

Nebijau pripažinti, kad iki šiol tvarumas mūsų rinkoje egzistavo finansų lentelėse. Jau ne vienerius metus statybinių atliekų konteineriuose nepavyktų rasti nė dešimtadalio to, kas juose atsirasdavo 2000-aisiais. Išmokome efektyviai naudoti statybines medžiagas, nes tai leisdavo sutaupyti. Tuo tarpu emisijų matavimas rūpintis tvarumu paskatins dėl visai kitų priežasčių: vien taupymo kriterijus čia nebebus varomoji jėga.

Nueitas kelias – tikrai tolimas, turime kuo didžiuotis. Bet akivaizdu, kad pasirinkome dirbti srityje, kurioje galutinio tikslo tiesiog nėra: dar ir po 100 metų kasmet augsime ir turėsime tobulėti: taikyti naujus sprendimus, technologijas.